Mišelis de Montenis: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Nėra keitimo santraukos |
Nėra keitimo santraukos |
||
15 eilutė: | 15 eilutė: | ||
# [[Bailumas]] – [[žiaurumas|žiaurumo]] motina. |
# [[Bailumas]] – [[žiaurumas|žiaurumo]] motina. |
||
# [[Garbė]] ir [[ramybė]] viename guolyje nemiega. |
# [[Garbė]] ir [[ramybė]] viename guolyje nemiega. |
||
# [[Gydytojas|Gydytojo]] profesija – tai [[žygdarbis]]. Gydytojas turi pradėti gydyti savo pacientą subtiliai, linksmai ir maloniai; niekuomet paniuręs gydytojas nebus savo amato meistras. |
|||
# Ir didžiausią [[talentas|talentą]] pražudo [[dykinėjimas]]. |
# Ir didžiausią [[talentas|talentą]] pražudo [[dykinėjimas]]. |
||
# Kas užsikrėtęs [[liga|ligos]] [[baimė|baime]], tas jau užsikrėtęs baimės liga. |
# Kas užsikrėtęs [[liga|ligos]] [[baimė|baime]], tas jau užsikrėtęs baimės liga. |
14:08, 2 gegužės 2009 versija
Michel de Montaigne (1533-1592) – prancūzų filosofas,rašytojas.
Sentencijos
Apie gyvenimą
- Gyvenimas pats savaime nėra nei gėris, nei blogis, o tik jų buveinė; koks jis bus, priklausys nuo mūsų pačių.
- O, kaip likimas palengvina mano išsiskyrimą su gyvenimu, atvesdamas mane prie ribos, kai gyvenimas tampa niekam nereikalingas ir niekam netrukdo.
- Tikras mūsų galvosenos veidrodis yra mūsų gyvenimas.
Apie žmogų
- Kai spoksome į valstietį ar karalių, aristokratą ar praščioką, valdininką ar šiaip sau žmogų, turtuolį ar vargšą – mums visi jie atrodo labai skirtingi, o iš tikrųjų jie skiriasi tik savo apdaru.
- Kiekviename žmoguje esama visko, kas būdinga visai žmonių giminei.
- Pjedestalas – dar ne statula. Matuokite žmogų ne ant kojokų stovintį.
- Žmogaus vertė ir orumas glūdi jo širdy ir valioj; būtent čia – tikrosios jo garbės pamatas.
- Žmonės tvirčiausiai tiki tuo, apie ką mažiausiai žino.
Kitos
- Bailumas – žiaurumo motina.
- Garbė ir ramybė viename guolyje nemiega.
- Gydytojo profesija – tai žygdarbis. Gydytojas turi pradėti gydyti savo pacientą subtiliai, linksmai ir maloniai; niekuomet paniuręs gydytojas nebus savo amato meistras.
- Ir didžiausią talentą pražudo dykinėjimas.
- Kas užsikrėtęs ligos baime, tas jau užsikrėtęs baimės liga.
- Klaidas padaro visi, bet jas pripažįsta tik didieji.
- Man svarbiau gerai pažinti save, o ne Ciceroną.
- Nauda, kurią mums duoda lavinimasis, yra ta, kad mes daromės geresni ir išmintingesni.
- Neįmanoma garbingai ir nuoširdžiai ginčytis su kvailiu.
- Nėra natūralesnio troškimo už troškimą žinių.
- Nėra sielvarto, kurio negalėtų apmaldyti knyga.
- Patirties įspūdžius maža skaičiuoti: juos reikia sverti ir lyginti, apmąstyti ir apvalyti.
- Patyrimas – universali mokslų motina.
- Pats ryškiausias išmintingumo ženklas – nuolatinis gyvenimo džiaugsmas.
- Reikia stengtis suvokti, ne kuris žino daugiau, o kuris žino geriau.
- Savo pinigams išsaugoti reikia daugiau pastangų negu jiems įsigyti.
- Sokratas į nuosprendį: „Trisdešimt tironų pasmerkė tave mirti“, atsakė: „O juos pasmerkė mirti gamta“.
- Sunku ir gana rizikinga priklausyti nuo kito valios.
- Tik kvailiai visada būna įsitikinę savo teisumu.
- Tikrai žalinga laikyti save tokiu išmintingu, kad visai atmestum mintį, jog kitas gali manyti priešingai.
- Žodis ir darbas – skirtingi dalykai: pamokslininką reikia skirti nuo pamokslo.