Visarionas Belinskis: Skirtumas tarp puslapio versijų

Iš Wikiquote.
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
SNėra keitimo santraukos
Nėra keitimo santraukos
4 eilutė: 4 eilutė:
# [[Gyvenimas]], kaip ir kulka, gelbsti drąsų ir muša [[bailys|bailį]].
# [[Gyvenimas]], kaip ir kulka, gelbsti drąsų ir muša [[bailys|bailį]].
# [[Jausmas]] – ugnis, o [[mintis]] – alyva.
# [[Jausmas]] – ugnis, o [[mintis]] – alyva.
# Kiekviena tauri [[asmenybė]] giliai suvokia savo [[kraujas|kraujo]] giminystę, savo kraujo ryšius su [[tėvynė|tėvyne]].
# Kiekvienas [[kraštutinumas]] yra [[ribotumas|ribotumo]] sesuo.
# Kiekvienas [[kraštutinumas]] yra [[ribotumas|ribotumo]] sesuo.
# Kiekvienas [[žmogus]] turi abiejų rūšių [[trūkumas|trūkumų]] - įgimtų ir įgytų; smerkti pirmuosius beprasmiška, nežmogiška ir nedovanotina, smerkti antruosius - ir galima, ir reikia, nes jų galima atsikratyti.
# Kiekvienas [[žmogus]] turi abiejų rūšių [[trūkumas|trūkumų]] - įgimtų ir įgytų; smerkti pirmuosius beprasmiška, nežmogiška ir nedovanotina, smerkti antruosius - ir galima, ir reikia, nes jų galima atsikratyti.

14:59, 12 vasario 2009 versija

Виссарион Григорьевич Белинский (1811-1848) - rusų literatūros kritikas, filosofas, visuomenės veikėjas.

Visarionas Belinskis

Sentencijos

  1. Gyvenimas, kaip ir kulka, gelbsti drąsų ir muša bailį.
  2. Jausmas – ugnis, o mintis – alyva.
  3. Kiekviena tauri asmenybė giliai suvokia savo kraujo giminystę, savo kraujo ryšius su tėvyne.
  4. Kiekvienas kraštutinumas yra ribotumo sesuo.
  5. Kiekvienas žmogus turi abiejų rūšių trūkumų - įgimtų ir įgytų; smerkti pirmuosius beprasmiška, nežmogiška ir nedovanotina, smerkti antruosius - ir galima, ir reikia, nes jų galima atsikratyti.
  6. Kur nėra visiško atvirumo, pasitikėjimo, ten nėra ir negali būti draugystės.
  7. Meilė - gyvenimo poezija ir saulė.
  8. Mokėti rašyti eilėraščius dar nereiškia būti poetu: visos knygų lentynos užverstos šios tiesos įrodymais.
  9. Protas duotas žmogui tam, kad jis išmintingai gyventų, o ne tam, kad matytų, jog gyvena neišmintingai.
  10. Žmogus nei žvėris, nei angelas; jis turi mylėti ne gyvuliškai ir ne platoniškai, o žmogiškai.
  11. Žmona – ne meilužė, o draugė ir mūsų gyvenimo palydovė, ir mes iš anksto turime priprasti prie minties mylėti ją ir tuomet, kai ji bus senyva moteris, ir tuomet, kai ji bus senutė.