Šlovė: Skirtumas tarp puslapio versijų

Iš Wikiquote.
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Nėra keitimo santraukos
Redagavimas (aptarimas | indėlis)
12 eilutė: 12 eilutė:
# Užkariautojo [[šlovė]] - žiauri šlovė; ji atsiranda naikinant žmones. - [[Filipas Česterfildas|F. Česterfildas]].
# Užkariautojo [[šlovė]] - žiauri šlovė; ji atsiranda naikinant žmones. - [[Filipas Česterfildas|F. Česterfildas]].


[[Kategorija:Vertybės]]
[[Kategorija:filosofija]]

[[cs:Čest]]
[[cs:Čest]]
[[de:Ehre]]
[[de:Ehre]]

17:08, 2 rugpjūčio 2008 versija

Antikiniai posakiai

  1. HEROSTRATO ŠLOVĖ. Bet kokiu būdu norima pasiekti šlovę, nevengiant ir nusikaltimo: pagal graiko, kurpiaus iš Efeso Herostrato, norėjusio kaip nors išgarsėti ir todėl sudeginusio Artemidės šventyklą, vardą.

Sentencijos

  1. Jaunystė svajoja apie šlovę. – Dž. Baironas.
  2. Kelias į šlovę praskinamas darbu. – P. Siras.
  3. Paprastai šlovinamas dramaturgas, gebantis išspausti ašaras. Bet šį talentą turi ir apgailėtinas svogūnas, su kuriuo jis dalijasi savo šlove. – H. Heinė.
  4. Šlovė, atėjusi staiga, veikiai išeina. - T. Fuleris.
  5. Šlovė – tai mirties šviesulys. - O. de Balzakas.
  6. Šlovė – tai nuodai, kuriuos reikia gerti mažomis dozėmis. - O. de Balzakas.
  7. Tas, kuris paniekino tuščią šlovę, gali pasiekti tikrąją. – T. Livijus.
  8. Tas, kuris tikisi iš istorijos teisingumo, reikalauja daugiau, negu ji ketina duoti: dažnai ji suteikia paprastam vidutiniam žmogui žygdarbio šlovę ir nemirtingumą, nublokšdama pačius geriausius, narsiausius ir išmintingiausius į nežinomybės tamsą. – S. Cveigas.
  9. Užkariautojo šlovė - žiauri šlovė; ji atsiranda naikinant žmones. - F. Česterfildas.