Šlovė

Antikiniai posakiai

1. HEROSTRATO ŠLOVĖ. Bet kokiu būdu norima pasiekti šlovę, nevengiant ir nusikaltimo: pagal graiko, kurpiaus iš Efeso Herostrato, norėjusio kaip nors išgarsėti ir todėl sudeginusio Artemidės šventyklą, vardą.

Sentencijos

1. Jaunystė svajoja apie šlovę. – Dž. Baironas.
2. Kelias į šlovę praskinamas darbu. – P. Siras.
3. Paprastai šlovinamas dramaturgas, gebantis išspausti ašaras. Bet šį talentą turi ir apgailėtinas svogūnas, su kuriuo jis dalijasi savo šlove. – H. Heinė.
4. Šlovė, atėjusi staiga, veikiai išeina. - T. Fuleris.
5. Šlovė – tai mirties šviesulys. - O. de Balzakas.
6. Šlovė – tai nuodai, kuriuos reikia gerti mažomis dozėmis. - O. de Balzakas.
7. Tas, kuris tikisi iš istorijos teisingumo, reikalauja daugiau, negu ji ketina duoti: dažnai ji suteikia paprastam vidutiniam žmogui žygdarbio šlovę ir nemirtingumą, nublokšdama pačius geriausius, narsiausius ir išmintingiausius į nežinomybės tamsą. – S. Cveigas.
8. Užkariautojo šlovė - žiauri šlovė; ji atsiranda naikinant žmones. - F. Česterfildas.