Jausmai

Čia įterpkite neformuotą tekstą== Sentencijos ==

1. Būdamas jaunas, reikalavau iš žmonių daugiau, nei jie galėjo man duoti: nesibaigiančios draugystės, nuolatinio jaudulio. Dabar moku reikalauti mažiau, negu jie gali duoti: buvimo šalia be žodžių. Ir jų jausmai, draugystė, kilnūs poelgiai man visuomet atrodo nelyginant stebuklas: tikra malonė. - A. Kamiu.
2. Draugystė daro neišardoma ir jos žavesį didina jausmas, kurio stinga meilei, – pasitikėjimas. - O. de Balzakas.
3. Ekonomika kalba skaičiais, o ne jausmais. - B. Lubys.
4. Jausmai geri tuo, kad nuveda mus klystkeliais, o mokslas - kad nieko bendra su jausmais neturi. - O. Vaildas.
5. Mūsų slepiami jausmai yra daug galingesni už atvirai reiškiamus. - O. de Balzakas.
6. Nuostabiausias ir giliausias jausmas, kurį galime patirti yra mistiškumas. Tai visų mokslų užuomazga. Tas, kuriam šis jausmas svetimas, kurio niekuo nenustebinsi, kuris paskendęs baimėje, tolygus mirusiam. Jeigu pripažįstame, kad tai, kas neatskleista, tikrai egzistuoja ir pasireiškia aukščiausia išmintimi ir akinančių grožiu, prieinamu neišlavintiems mūsų sugebėjimams, prilygstantiems tik primityvioms formoms, tai – žinojimas. - A. Einšteinas.
7. Politikos veikėjai nesivadovauja meile arba neapykanta, juos veikia interesai, o ne jausmai. - F. Česterfildas.
8. Protas visuomet šykštesnis už jausmą. - O. de Balzakas.
9. Sielvartas - iš visų mūsų jausmų patvariausias. - O. de Balzakas.
10. Stiprus žmogus yra tas, kuris gali valdyti savo mintis ir jausmus. - Napoleonas Bonapartas.
11. Sukurti dailią statulą ir įkvėpti jai gyvybę - kilnu, bet dar kilniau išugdyti jauną protą, suformuoti jauną sielą ir įkvėpti jai tiesos jausmą. - V. Hugo.
12. Tikras jausmas nedalomas: arba jis vientisas, arba jo nėra. - O. de Balzakas.
13. Visa bloga poezija kyla iš tikro jausmo. Natūralumas yra lėkštas, o būti lėkštam reiškia nebūti menininku. - O. Vaildas.
14. Visi nuostabūs jausmai pasaulyje sveria mažiau už vieną gerą darbą. - Dž. R. Lovelis.
15. Žmogus – tai dalis visumos, kurią vadiname visata, ir yra apribotas laiko bei erdvės. Save, savo mintis ir jausmus jis suvokia atskirai nuo visumos – savotiškos savo sąmonės optinės apgaulės. Ši apgaulė – lyg tam tikra mūsų norų apribojimo, prisirišimo prie nedidelio ir netoli mūsų esančio žmonių skaičiaus prizmė. Mūsų užduotis yra iš tos priklausomybės išsilaisvinti taip, kad atjauta pasiektų visus gyvus sutvėrimus ir visą prigimties grožį. - A. Einšteinas.