Jausmai: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Nėra keitimo santraukos |
Nėra keitimo santraukos |
||
| 10 eilutė: | 10 eilutė: | ||
# Tikras [[jausmas]] nedalomas: arba jis vientisas, arba jo nėra. - [[Onorė de Balzakas|O. de Balzakas]]. |
# Tikras [[jausmas]] nedalomas: arba jis vientisas, arba jo nėra. - [[Onorė de Balzakas|O. de Balzakas]]. |
||
# Visa bloga [[poezija]] kyla iš tikro [[jausmas|jausmo]]. [[Natūralumas]] yra lėkštas, o būti lėkštam reiškia nebūti [[menininkas|menininku]]. - [[Oskaras Vaildas|O. Vaildas]]. |
# Visa bloga [[poezija]] kyla iš tikro [[jausmas|jausmo]]. [[Natūralumas]] yra lėkštas, o būti lėkštam reiškia nebūti [[menininkas|menininku]]. - [[Oskaras Vaildas|O. Vaildas]]. |
||
# [[Žmogus]], atidavęs gyvybę už savo įsitikinimus, padarė [[žmonija]]i daugiau negu [[tyrinėtojas]], atradęs naują metalą ar davęs pavadinimą naujoms dujoms. - [[Džeimsas Raselas Lovelis|Dž. R. Lovelis]]. |
|||
# [[Žmogus]] – tai dalis visumos, kurią vadiname [[visata]], ir yra apribotas [[laikas|laiko]] bei [[erdvė]]s. Save, savo [[mintis]] ir [[jausmas|jausmus]] jis suvokia atskirai nuo visumos – savotiškos savo [[sąmonė]]s optinės apgaulės. Ši [[apgaulė]] – lyg tam tikra mūsų [[noras|norų]] apribojimo, prisirišimo prie nedidelio ir netoli mūsų esančio žmonių skaičiaus prizmė. Mūsų užduotis yra iš tos priklausomybės išsilaisvinti taip, kad atjauta pasiektų visus gyvus sutvėrimus ir visą prigimties grožį. - [[Albertas Einšteinas|A. Einšteinas]]. |
# [[Žmogus]] – tai dalis visumos, kurią vadiname [[visata]], ir yra apribotas [[laikas|laiko]] bei [[erdvė]]s. Save, savo [[mintis]] ir [[jausmas|jausmus]] jis suvokia atskirai nuo visumos – savotiškos savo [[sąmonė]]s optinės apgaulės. Ši [[apgaulė]] – lyg tam tikra mūsų [[noras|norų]] apribojimo, prisirišimo prie nedidelio ir netoli mūsų esančio žmonių skaičiaus prizmė. Mūsų užduotis yra iš tos priklausomybės išsilaisvinti taip, kad atjauta pasiektų visus gyvus sutvėrimus ir visą prigimties grožį. - [[Albertas Einšteinas|A. Einšteinas]]. |
||
14:00, 25 liepos 2007 versija
Sentencijos
- Būdamas jaunas, reikalavau iš žmonių daugiau, nei jie galėjo man duoti: nesibaigiančios draugystės, nuolatinio jaudulio. Dabar moku reikalauti mažiau, negu jie gali duoti: buvimo šalia be žodžių. Ir jų jausmai, draugystė, kilnūs poelgiai man visuomet atrodo nelyginant stebuklas: tikra malonė. - A. Kamiu.
- Draugystė daro neišardoma ir jos žavesį didina jausmas, kurio stinga meilei, – pasitikėjimas. - O. de Balzakas.
- Jausmai geri tuo, kad nuveda mus klystkeliais, o mokslas - kad nieko bendra su jausmais neturi. - O. Vaildas.
- Mūsų slepiami jausmai yra daug galingesni už atvirai reiškiamus. - O. de Balzakas.
- Nuostabiausias ir giliausias jausmas, kurį galime patirti yra mistiškumas. Tai visų mokslų užuomazga. Tas, kuriam šis jausmas svetimas, kurio niekuo nenustebinsi, kuris paskendęs baimėje, tolygus mirusiam. Jeigu pripažįstame, kad tai, kas neatskleista, tikrai egzistuoja ir pasireiškia aukščiausia išmintimi ir akinančių grožiu, prieinamu neišlavintiems mūsų sugebėjimams, prilygstantiems tik primityvioms formoms, tai – žinojimas. - A. Einšteinas.
- Protas visuomet šykštesnis už jausmą. - O. de Balzakas.
- Sielvartas - iš visų mūsų jausmų patvariausias. - O. de Balzakas.
- Stiprus žmogus yra tas, kuris gali valdyti savo mintis ir jausmus. - Napoleonas Bonapartas.
- Tikras jausmas nedalomas: arba jis vientisas, arba jo nėra. - O. de Balzakas.
- Visa bloga poezija kyla iš tikro jausmo. Natūralumas yra lėkštas, o būti lėkštam reiškia nebūti menininku. - O. Vaildas.
- Žmogus, atidavęs gyvybę už savo įsitikinimus, padarė žmonijai daugiau negu tyrinėtojas, atradęs naują metalą ar davęs pavadinimą naujoms dujoms. - Dž. R. Lovelis.
- Žmogus – tai dalis visumos, kurią vadiname visata, ir yra apribotas laiko bei erdvės. Save, savo mintis ir jausmus jis suvokia atskirai nuo visumos – savotiškos savo sąmonės optinės apgaulės. Ši apgaulė – lyg tam tikra mūsų norų apribojimo, prisirišimo prie nedidelio ir netoli mūsų esančio žmonių skaičiaus prizmė. Mūsų užduotis yra iš tos priklausomybės išsilaisvinti taip, kad atjauta pasiektų visus gyvus sutvėrimus ir visą prigimties grožį. - A. Einšteinas.