Justinas Marcinkevičius

G. 1930. Žymus lietuvių poetas, dramaturgas, vertėjas.

Sentencijos

1. Atrandam, norim, trokštam, siekiam savo laiką ir save pralenkti, einame ne milimetrais - sieksniais, tartum karštą plieną lankstom lemtį.
2. Yra tiktai vienas kelias į žmogų, ir tas kelias vadinasi Pareiga.
3. Jei žmonės nebūtų saulėmis, ką reikštų viena saulė aukštai danguje.
4. Kada nors knygos atėjimas pas žmogų bus prilygintas dieviškosios ugnies pagrobimui - nes kuo gi mes ginamės nuo tamsos ir smurto žvėrių, jei ne knyga, kuo sušildom sugrubusią sielą, kieno, jei ne knygos šviesa mus vedė ir veda pasaulio ir pačių širdies labirintais.
5. Kas ta mūsų taip dažnai linksniuojama žmogaus širdis? Ar ne praraja, į kurią bijome ar nemokame atvirai ir tiesiai pažvelgti, o tuo labiau parodyti ją kitam? Vieniša, vieniša savo dorybėm ir ydom. - Dienoraštis be datų.
6. Ką tai reiškia „gyvenimo prasmė“? Jos nėra atskirai nuo manęs ir nuo visuomenės, kurioje gyvenu. Vadinasi, tiktai išreikšdamas save vienu ar kitu darbu, priimtinu, naudingu, reikalingu visuomenei, aš deklaruoju savo individualų gyvenimo prasmės suvokimą.
7. Kuklumas, kuklumas ir dar kartą kuklumas. Tai bruožas, rodantis didelę vidinę žmogaus kultūrą, inteligentiškumą, talentą ir, žinoma pagarbą kitiems. Dažniausiai šito stinga vidutinybei.
8. Lengva meluoti, kai žinai, kaip meluoti, kai tavo melas ne tik nebaudžiamas, o, priešingai, tam tikra prasme netgi skatinamas ir, kaip rodo praktika, atlyginamas.
9. Mano ginklai nukreipti į pagrindinį priešą - į gyvulišką, vartotojišką ir, deja, kol kas visagalį principą: „gyvenimas - malonumas“. Aš tvirtinu, kad tikras, vertas žmogaus malonumas yra suprasta ir sąmoningai atlikta pareiga.
10. Mes nė vienas nemokam būti vienas.
11. Nuolat stebėti save, visą laiką save sekti kaip pikčiausią savo priešą. Kuo mažiau nuolaidų ir pasigailėjimo sau. Plakti save nepasitenkinimu kaip botagu.
12. Pabandykime suprasti gyvenimą kaip pareigą. Kaip žmogaus pareigą žmogui, kaip žmogaus pareigą visuomenei, o visuomenės - žmogui, kaip saulės pareigą žemei, kaip tėvų pareigą vaikams, kaip dirbančiojo pareigą darbui, kaip mūsų pareigą tiesai ir ištikimybei, kaip mokslininko pareigą mokslui, kaip poeto ištikimybę ir pareigą poezijai, kaip pareigą gėriui ir grožiui, kaip pareigą tėvynei, kaip pareigą šiai dienai ir rytdienai, kaip pareigą medžiui ir paukščiui.
13. Paprastumo! Noriu paprastumo, tartum duonos kepalėlio tarp delnų.
14. Ryškiausias vaikystės prisiminimas - sunkios tėvo rankos, raikančios duoną prie stalo. Šis vaizdas persekioja mane visą laiką, ir dabar aš manau, kad jame tarsi sukaupta visa žmogaus gyvenimo prasmė: išdalinti save, atiduoti šilumą, džiaugsmą, meilę, mintis ir visa, ką turi savyje - atiduoti visiems. Toks yra kiekvieno žmogaus pašaukimas.
15. Savyje reikia nuolat ugdyti kritiką. Ji atsiranda iš nuolatinio priešinimosi sau.
16. Suprasti žmogų, padėti jam pažinti save, pažadinti tą galią, kuri slypi jame, o svarbiausia - meilę ir pagarbą į save panašiam,- toks būtų bendriausiais žodžiais mūsų uždavinys.
17. Suprasti žmogų! Tai be galo daug, beveik nepasiekiama, nes kiekvienas supranta tik tiek, kiek randa savyje, kiek turi savyje. Taigi: suprasti save - suprasti kitą, suprasti kitą - suprasti save. - Dienoraštis be datų.
18. Tėvyne, tu mano tėvyne,/ Su kuo ir prieš ką tu eini?/ Kodėl tu draskai man krūtinę/ Ir ko tu taip ieškai many?
19. Visa ko pradžia, man atrodo, yra ten, toli vaikystėje, kur žmogus pirmą kartą supranta, kad pasaulyje jis gyvena ne vienas, kad jo rankos, ir širdis privalo ką nors pridengti nuo skausmo, prievartos, melo, kad jis privalo būti žmogumi. Tai aukščiausia ir sunkiausia pareiga.
20. Visada žemėje per mažai gerų žodžių - meilės, tiesos ir dėkingumo žodžių. Mes dažnai taip ir išsiskiriame, nepasakę jų vienas kitam, nusinešame, užgniaužę juos savo širdyse. Praeiname abejingi pro medį, paukštį, pro žydintį rugį ir pro kenčiantį žmogų, tarytum ne vienos žemės broliai, ne vienos saulės vaikai būtumėm.
21. Visų džiaugsmų veidaipanašūs vienas į kitą. Skausmų veidai skirtingi. O laimė apskritai neturi veido. - Dienoraštis be datų.
22. Žmogus įgyja vertę tiktai realizuodamas savo kūrybinį ir moralinį turinį.
23. Žmogaus likimas iš tikrųjų yra jo dvasios likimas.
24. Žmogus per skausmą, per kančią, siekdamas katarsio, daugiau pažįsta, plačiau ir giliau pamato.