Džonas Irvingas
Džonas Irvingas (angl. John Irving, g. 1942) – amerikiečių rašytojas, scenaristas.
.jpg)
Sentencijos ir aforizmai
[keisti]- Abejonė yra tikėjimo esmė, o ne jos priešingybė.
- Architektūrinis pastatas romano – amatas – kai yra kažkas, nuo kurio aš niekada nenuvargstu.
- Aš manau, kad aš didžiuojuosi savo romanais ir tai kas įsivaizduojama juose. Aš manau, kad mano vaizduotės pasaulis yra turtingesnė ir įdomesnė vieta negu mano asmeninė biografija.
- Aš neišgalvoju keistų dalykų. Aš tiesiog sugebu įžvelgti daugiau keistenybių negu kiti.
- Jaučiu daug stipresnę imtynių bendruomenės paramą nei rašytojų ir menininkų. Kodėl? Todėl, kad imtynės reikalauja didesnio atsidavimo ir disciplinos negu rašymas.
- Kai aš plaukioju, mano atmintyje iškyla tie karšti, o kartu ir grakštūs ginčai su tavimi. Aš taip pat jaučiu vandenyno pastangas pasiimti mane – sausumai priklausantį mano vidų, sausumai priklausančią mažyte mano širdį, sausumai priklausanti mano užpakaliuką. Bet mudu, vandenynas ir aš, erziname vienas kitą. Tu, kiauliau, manau pasakysi, kad tai esąs manasis sekso pakaitalas...
- Kai esi vaikas ir kai tau kas nors bando kažką neigti, tu išgalvoji tą dalyką, nes neturi progos jo pažinti. Taigi, aš neturėjau progos pažinti savo tėvo, tai išgalvojau ir jį.
- Mano knygų personažai yra tokie, kurių negalima kontroliuoti, kurių nesugebėjo suvaldyti net gamta – jie kitokie.
- Mūsų vaikystė yra pavogiama iš mūsų – ne visuomet vienu dideliu skaudžiu įvykiu, bet dažniausiai po daugybės mažiau skaudžių įvykių.
- Neįsivaizduoju, koks bus pirmasis mano knygos sakinys ir nežinau, kokiu keliu bus „vedamas“ skaitytojas. Tačiau žinau, kaip skaitytojas užbaigs istoriją.
- Prieš rašydamas knygą, aš tris mėnesius planuoju ją savo galvoje, kol pagaliau parašau paskutinį sakinį. Parašęs paskutinį sakinį, dirbu „atgal“ eidamas į pradžią. Retai kas nors vyksta ne pagal mano planą.
- Rašau, nes bijau prarasti svarbius žmones: mylimąją, tėvą, sūnų. Velniškai bijau prarasti sūnų, nors niekada ir nesu praradęs. Tačiau vistiek savo romanuose rašau apie sūnaus praradimą, nes labai bijau jo netekti. Manau, tai pasako daugiau negu tai, kad Kurtas Vonegutas buvo mano dėstytojas, kas irgi yra tiesa.
- Rašyti romanus nepavargstu niekada.
- Skaitytojai man neseniai prasitarė Londone „na, žinau, kad pirma parašote paskutinį sakinį, tai nuo pabaigos ir pradedu“. O aš pasakiau: „o, ne, jūs neturite taip daryti“.
