Vytautas Juozapaitis (1963)

Iš Wikiquote.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Vytautas Juozapaitis (g. 1963 m.) – operos solistas (baritonas), Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro bei Kauno muzikinio teatro solistas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius bei Vilniaus kolegijos docentas, „Vytauto Juozapaičio kultūros ir meno centro“ steigėjas bei vadovas, Lietuvos Nacionalinės premijos bei visų pagrindinių Lietuvos scenos apdovanojimų laureatas.

Citatos[redaguoti]

  1. „Muzika, kuri paliečia jautriausias stygeles, yra didžiausia dovana. Dėl jos aš esu operos pasaulyje ir dirbu tą darbą“[1] – 2006 m. sausis
  2. „Užsidarius vien teatrinėje erdvėje, būnant atlikėju kyla pavojus pakliūti į tam tikras psichozines aplinkybes, kurios atsiranda nuo savigraužos, pavydo, intrigų, virimo savose sultyse – tai būdinga kiekvienam teatrui. Būtina plėsti akiratį, ieškoti žinių, veržtis iš savo kiauto. Negalima užsidaryti. Yra žmonių, kurių gyvenimas baigiasi pasibaigus artistinei karjerai. Man tai negresia“[2] – 2006 m. balandžio 3 d.
  3. „Aš neskirstau į operinę, pop ar liaudies muziką. Aš skirstau į gerą muziką ir blogą muziką, į gerą skonį ir blogą skonį, gerus muzikantus ir blogus muzikantus“ – LNK muzikinis šou „Kelias į žvaigždes. Mokytojų turnyras“, 2007 m. sausis
  4. „Jei žmogus gerai dainuoja, sako: „Koks geras balsas – Dievas davė“. Jei tik jis pradeda blogai dainuoti, klausia: „Pas ką jis mokėsi?“ – LNK muzikinis šou „Kelias į žvaigždes. Mokytojų turnyras“, 2007 m. sausis
  5. „Būsiu nekuklus, bet operą prilyginčiau kosmonautikos sričiai, nes tai yra visiškai kitas pasaulis, kuris reikalauja ypatingo fizinio pasirengimo ir ištvermės“ – LNK muzikinis šou „Kelias į žvaigždes. Mokytojų turnyras“, 2007 m. sausis
  6. „Operos solisto darbas nėra vienintelis saviraiškos būdas. Pasakyti, kad esu vien operos dainininkas – tai nepasakyti nieko“[3] – 2007 m. vasario 10 d.
  7. Dėmesys – dviprasmiška sąvoka. Artistai, esą negalintys pakęsti dėmesio, sako netiesą. Jei pavargai nuo dėmesio – keisk profesiją“[4] – 2007 m. vasario 10 d.
  8. „Apdovanojimai – mieli ir svarbūs, tačiau visuomet atsiranda žmonių, kurie juos bando sumenkinti. Sako: “Juozapaičio mafija.” Tiesa, pastaruoju metu pradėjo painiotis, kuriai mafijai priklausau. Teatrų vadai keičiasi, o Juozapaitis lieka“[5] – 2007 m. vasario 10 d.
  9. „Savo buvimu televizijos šou aš noriu pasakyti žmonėms: „Ei, ten, už kampo, yra kitas pasaulis. Gal jums jis patiks ar bus įdomus“. Ir keli žmonės nueis už to kampo, pažiūrės ir jiems patiks. Metaforiškai kalbant, mano misija tuose šou – pranešti žmonėms apie klasikinės muzikos egzistavimą“[6] – 2007 m. gegužės 24 d.
  10. „Svarbiausia – išlaikyti jauną sielą, o kūnas prisitaikys“ – žurnalas „Žmonės“, 2007 m. rugpjūtis
  11. „Neprarasti vilties“ turėtų būti kiekvieno protaujančio žmogaus gyvenimo moto, tikslas. Bet kurioje gyvenimo situacijoje viltis turbūt yra vienintelė filosofinė kategorija, kuri išlieka. Žmogus miršta, kai ją praranda. Ir fiziškai, ir dvasiškai. Viltis yra tai, kas mus visus suvienija. Svarbiausia, kad ir kas nutiktų, jos neprarasti – juk nėra padėties be išeities. Ir tai yra vienintelė gyvenimo šviesa, kuri mus palaiko sudėtingiausiose situacijose”[7] – albumo „Neprarask Vilties“ pristatymas, 2008 m. kovas
  12. „Operos scenoje galiu įgyvendinti visas baisiausias ir slapčiausias svajones: supykti, pakelti balsą, šėlioti, nužiūrinėti kitas moteris ir net vaidinti ištvirkėlį ar mergišių. Kai po darbų grįžtu namo, esu ramus ir geras“ – žurnalas „Klubas“, 2008 m. kovas
  13. „Operos dainininkai turi daryti scenoje kelis darbus vienu metu, jau nekalbant apie psichologinį krūvį. Juokauju: jei solistai padirba Operos ir baleto teatre, vėliau jiems nebaisios jokios kitos pareigos. Tai stipriųjų darbas – juk visą laiką esi kritikuojamas, šmeižiamas, pinamas į įvairias teatrines intrigas, o operos spektaklio metu esi kaip kosminio laivo pilotas“ – žurnalas „Klubas“, 2008 m. kovas
  14. „Scena – tai misija. Aš nesu mesijas, tik misionierius. Nešu kryžių, kuris yra katastrofiškai sunkus, bet nesiskundžiu, nes jau nebeturiu kelio atgal. Prisižaidžiau, o paskutinis taškas buvo Nacionalinė premija“ – žurnalas „Klubas“, 2008 m. kovas
  15. „Aš ne Jėzus, aš – Jėzapaitis“ – iš pokalbio su dirigentu Donatu Katkumi, pastarajam pasakius „O, Jėzau!“, LNK TV laida „Žvaigždžių duetai“, 2008 m. balandis
  16. „Prisidėjęs prie partinių kompanijos turėčiau užsisiūti burną ir atsisveikinti su laisve reikšti savo mintis. O man tiek gyvenime, tiek kūryboje svarbiausia yra laisvė“[8] – dienraštis „Lietuvos Rytas“, 2008 m. rugsėjo 25 d.
  17. „Nekonkretinu šių svajonių – nerašau laiškų agentams ir neįtikinėju jų, kad esu geresnis už kitus. Mano kūrybos kelias klojasi natūraliai, specialiai nieko neplanuojant. Skrieti aukštyn, smigti į bedugnę ir vėl kepurnėtis ant kalno – tai tikras ir įdomus gyvenimas. Puikiai žinau savo galimybes ir kontekstą. Meno pasaulyje viskas yra subjektyvu“[9] – dienraštis "Lietuvos Rytas", 2008 m. rugsėjo 25 d.
  18. Meno misija ir yra kalbėti apie bendražmogiškus dalykus, apeliuoti į žmogaus sąžinę, protą, širdį. Operos dainininkas – ne juokdarys, o sunkios analitinės profesijos atstovas, sugeriantis viską, kas tvyro aplinkui, ir perduodantis tai tautai“[10] – dienraštis "Lietuvos Rytas", 2008 m. rugsėjo 25 d.
  19. „Šuns akys dažnai primena studentų akis egzamino metu: jos viską žino, tik negali pasakyti“[11] – dienraštis „Lietuvos Rytas“, 2008 m. spalio 4 d.

Apie Vytautą Juozapaitį[redaguoti]

  1. „Visada malonu matyti V.Juozapaitį. Kurdamas Žygimanto Augusto vaidmenį jis, kaip artistas ir kaip dainininkas, neša didžiulį krūvį"[12] - Vida Savičiūnaitė, "Operai "Karalienė Bona" išmušė užtarnauto atpildo valanda". "Lietuvos Rytas", "Mūzų malūnas". 2002 m. vasario 19 d.
  2. V. Juozapaitis, kaip visada puikios formos, išraiškingai kūrė savo personažą – išdidaus ir kerštingo lordo Aštono paveikslą“[13] – Beata Leščinska, „Meilės istorija. „Liučija di Lamermur“ Trakų pilies kieme“, „7 meno dienos“ Nr. 529, 2002 m. liepos 5 d.
  3. „Viena iš spektaklio kulminacijų, be jokios abejonės, tapo Ūdrio daina – visų laikų lietuviškos operos „topas“. Tokį šios dainos statusą, kaip matyti, puikiai supranta ir V. Juozapaitis, padainavęs žymiąją „Aš papuošiu žirgo galvą pinavijom“ su nemenka bravūros doze. Nei dramaturgiškai, nei vokališkai nelabai painus Ūdrio vaidmuo – dainininkui yra tekę dainuoti ir sudėtingesnių partijų – V. Juozapaičio buvo atliktas, sakyčiau, virtuoziškai lengvai ir įtikinamai“[14] – Beata Leščinska, „LNOBT vasaros sezoną Trakų pilyje užbaigė Vytauto Klovos „Pilėnai“, „7 meno dienos“ Nr. 530, 2002 m. liepos 12 d.
  4. V. Juozapaitis, pasak kompozitorės A. Žigaitytės, idealiai tinka Žilvino vaidmeniui. Atlikdamas savo partiją solistas pademonstravo išskirtinį vokalinį bei artistinį jautrumą ir imlumą teksto ir muzikos niuansams“[15] – Jurga Petronytė, "Žilvinas ir Eglė" - tai, ko reikia šiuolaikinei publikai". „Vakarų ekspresas“, 2002 m. rugpjūčio 28 d.
  5. „Stebėdamas Vytauto Juozapaičio kuriamą Don Žuaną gali pamanyti, jog šis charakteris tiesiog yra jo savastis, tačiau su ta pačia įtaiga jis kuria visus personažus, kuriuos yra tekę matyti – ar tai būtų grafas Šemeta B. Kutavičiaus „Lokyje“, ar Enrikas G. Donizetti „Liučijoje di Lamermūr“, ar Paganinis F. Leharo operetėje „Paganinis“... Tiesa, tos ypatingos vokalinės ir sceninės laisvės priežastis galbūt yra ta, jog visai neseniai V. Juozapaičiui teko dainuoti Don Žuaną ir Prahoje“ [16] – Beata Leščinska, „Memento mori, Don Giovanni...“, „7 meno dienos“ Nr. 539, 2002 m. spalio 18 d.
  6. Vytautas Juozapaitis – būtent toks Žilvinas, apie kokį svajojau“ (kompozitorė Audronė Žigaitytė apie operą „Žilvinas ir Eglė“)[17] – Junija Galejeva, „Būsenų drama. Po operos „Žilvinas ir Eglė“ premjeros“, „7 meno dienos“ Nr. 533, 2002 m. rugsėjo 6 d.
  7. „Tikrai abejonių nekelia dainininkų interpretacijos. Itin nuoširdžiai Žygimanto vaidmenį kuria V. Juozapaitis, "ištraukdamas" visas švelnias savo balso ir individualybės spalvas"[18] - Beata Leščinska, "Kauno muzikinio teatro vakarai Vilniuje". "Septynios meno dienos" Nr. 552. 2003 m. sausio 24 d.
  8. „Šios operos premjera žavi ir atlikėjais. Rigoletas – Vytautas Juozapaitis, Mantujos hercogas – Algirdas Janutas (...). Prie šių pavardžių tarsi nieko pridurti ir nebereikia. Tiesiog galima tik pasidžiaugti, jog mūsų teatro scenoje turime galimybę ir malonumą klausytis ir regėti tokio masto solistus. Netenka net abejoti, jog Rigoletas – gamtos ir aplinkybių lemtas vaidmuo Vytautui Juozapaičiui. Tai – solistas, turintis ne tik stiprų balsą, bet ir sceninės, netgi energetinės galios bei nepaprastos įtaigos. Jis tiesiog pakeri publiką“[19] – Rita Bočiulytė, „Dž.Verdžio „Rigoletas“: ambicijos ir prestižas“, dienraštis „Klaipėda“, 2003 m. rugpjūčio 1 d.
  9. „Net pavydu, kad Klaipėdos muzikinis teatras negali pasididžiuoti tokiais talentingais solistais. Sunku įsivaizduoti, kad kas nors galėtų geriau įkūnyti dramatišką hercogo juokdario, kupriaus Rigoleto personažą nei V. Juozapaitis"[20] - Jurga Petronytė, "Rigoletas" pakerėjo emocionalia vaidyba". "Vakarų ekspresas", 2003 m. rugpjūčio 19 d.
  10. Vytautas Juozapaitis savo galingu baritonu ir dramatiniu talentu sukūrė Rigoletą, kuriuo baisiesi labiau nei tuo profesionaliu nekaltybių medžiotoju – Hercogu“[21] – Rūta Grinevičiūtė, „Bravo!“, Dienraštis „Klaipėda“, 2003 m. rugpjūčio 19 d.
  11. „Don Žuano“ pagrindinio vaidmens atlikėjas lietuvių baritonas Vytautas Juozapaitis, aistringasis Douglaso Fairbankso ar Errolo Flynno tipo Don Žuanas, – aukštas juodbruvas gražuolis, tiesiog žvėriškai seksualus, galingo ir minkšto bronzinio atspalvio balso, visiškai laisvas scenoje ir pagaliau iš tikrųjų BESIMĖGAUJANTIS palaidūno hedonisto gyvenimu. Buvo tiesiog neįmanoma jam atsispirti“[22] – William Fregosi, leidinys „Opera-L“, 2003 m. rugsėjo 10 d.
  12. Vytauto Juozapaičio Don Žuanas – tiesiog nuostabus. Lieknas, guvus, seksualus lyg Zoro, jis tartum primena senamadį kino dievaitį, bet ir kartu, it koks Džonis Depas, nėra atitrūkęs nuo tikrovės. Jo balsas patrauklus, lankstus ir stiprus, o gundydamas Cerliną jis pats švelnus lyg šilkas. Publiką jis užvaldė visiškai“[23] – Paulo Padillo, leidinys „Opera-L“, 2003 m. rugsėjo 24 d.
  13. „Don Žuano“ pagrindinio vaidmens atlikėjas lietuvių baritonas Vytautas Juozapaitis buvo įspūdingas tiek savo išvaizda, tiek šiltu, galingu balsu“[24] – Richard Dyer, leidinys „Boston Globe“, 2003 m. rugsėjo 25 d.
  14. „Sudėtingoji Don Žuano partija, atrodo, nekėlė jokių sunkumų nuostabiam dramatiniam Juozapaičio balsui. Nuo operos pradžios iki pabaigos, kai pasisvaidymus sąmojais su Leporelu jis nuolat lengvai keitė į švelnias meilės dainas, klausytojus žavėjo jo didžiulės išraiškos galimybės“[25] – Martha Fawbush, leidinys „Asheville Citizen-Times“, 2003 m. spalio 23 d.
  15. „Tikroji vakaro ašis buvo nuostabūs atlikėjai. Nuo pat įžengimo į sceną po pasikėsinimo suvedžioti Vytas Juozapaitis buvo įtikinamai įspūdingas ir kaip gundytojas, ir kaip pavojų keliantis Don Žuanas – veržlus, išdidus, sąmojingas, turintis stiprų, žėrintį balsą. Jis taip pat ir puikus aktorius, priverčiantis patikėti ir jį valdančiais geiduliais, ir savo šaltakraujiškumu. Trumpai tariant, jis įkūnijo šią muziką“[26] – Lloyd Schwartz, leidinys „Boston Phoenix“, 2003 m. spalis
  16. „Grakštaus ir guvaus baritono Vytauto Juozapaičio Don Žuanas – egocentriškas didikas. Šiam malonaus balso dainininkui, kitaip nei daugeliui šio vaidmens atlikėjų, sudainuoti „ariją su šampano taure“ didžiausiu tempu nekėlė jokių sunkumų“[27] – leidinys „Opera Japonica“, 2003 m. spalis
  17. „Šilčiausių žodžių nusipelno „auksinį" savo artistinės karjeros amžių išgyvenantis V. Juozapaitis. Vokaliniu atžvilgiu pagrindinis mūsų operos baritonas Rigoleto partiją atlieka nepriekaištingai"[28] – Valdas Gedgaudas, dienraštis „Respublika“, 2003 m. lapkričio 14 d.
  18. „...scenoje karaliavo Vytautas Juozapaitis. Rašau "karaliavo", nes vykusi buvo ne tik įtaigi Juozapaičio vokalinė interpretacija, bet ir pats vaidmuo puikiausiai atitiko aktorinę dainininko prigimtį –Juozapaitis išties yra labai ekspresyvus aktorius ir jam sekasi kurti tokius "ribinius" vaidmenis, kurių išraiškos skalė – nuo švelnumo iki grotesko. Ko vertas jau vien pirmasis Rigoleto pasirodymas!"[29] - Beata Leščinska, "Juodasis Rigoletas". "Septynios meno dienos" Nr. 589, 2004 m. lapkričio 14 d.
  19. „Vargu ar rasime operinėje literatūroje kitą tokį vaidmenį, tokį herojų (Rigoletą – past.), kurio charakteris, veiksmai, poelgiai, būsenos kūrinyje taip keistųsi; tokią asmenybę, kurioje būtų susipynę kardinaliai priešingi jausmai. Atrodo, kad V. Juozapaičiui nebėra viršūnių, kurių negalėtų pasiekti. Visa jo vokalinė interpretacija, balso jėga, šiluma, ištvermė, beribė emocijų amplitudė, aktorinė raiška pribloškia žiūrovą, o operos finale (“Tas balsas!.. Tai tik nakties iliuzija!..”) priverčia tiesiog fiziškai išgyventi į būties bedugnę krintančio Rigoleto katastrofą. Tai ypač buvo ryšku trečiojoje premjeroje (lapkričio 15 d.), kai visomis stygomis suskambėjo būtent Verdi Rigoletas, o jo ir Džildos duetai žiūrovus tiesiog hipnotizavo“[30] - Justa Adomonytė, „Muzikos barai", 2003 m. Nr. 12
  20. „Ką aš galiu parašyti apie Vytautą Juozapaitį? Prieš keletą mėnesių, dainininkas tokiu pat vardu ir pavarde pateikė vieną iš “mocartiškiausių” “Don Žuano” interpretacijų, kokias man kada nors yra tekę girdėti: nesodrus, bet šiltas balso tembras, jaudinantis ir šiek tiek pavojingas – visiškai (ir nuostabiai) egocentriškas. Tiesiog nesitiki, kad tas pats artistas galėjo sudainuoti Žermoną. Tai buvo aukščiausio lygio Verdžio vokalas – lyg jis būtų sutvertas šiam vaidmeniui. Laisvai besiliejanti, turtinga išraiška ir dėmesys šiai partijai savo gilumu, detalumu ir muzikalumu priminė didžiuosius šio vaidmens atlikėjus: Goriną, Merrillą… Ir nors šį vardą amerikiečių publikai tikriausiai nebus lengva ištarti, mūsų laikais, kai dažnai apgailestaujama, jog tikrieji Verdi balsai jau beveik visai išnykę, Juozapaitis yra tikras grynuolis. Kiekviena jo dainuojamo Žermono akimirka buvo kupina aistros ir kiekvienas itališkas žodis, kaip, beje, ir kitų spektaklio dalyvių, buvo ištariamas natūraliai ir suprantamai. Mama mia, šis vyras tai tikrai sugeba!“[31] – Paolo Padillo, “Įsidėmėtina Traviata: Teatro Lirico d'Europa”, leidinys „Opera-L“, 2004 kovas, 4-ta savaitė
  21. „Teatro Lirico d’Europa”, pristatantis tobulą Don Žuano blogį įkūnijantį Vytautą Juozapaitį, pirmadienio vakarą suviliojo beveik 850 žiūrovų, susirinkusių į „Garde” menų centrą. Lietuvos nacionalinės operos dainininkas Juozapaitis suteikė itin piktadarišką atspalvį vienos garsiausių Mocarto operų pagrindiniam personažui. Jis užvaldė sceną savo lanksčiu, stipriu balsu ir vaidyba, kuri atrodė tokia natūrali, jog į jį žvelgiant buvo sunku nepatikėti, kad jis ir yra tikrasis Don Žuanas“[32] – Lee Howard, „Don Žuanas“ džiugino operos gerbėjus Garde menų centre“, leidinys „The New London Day“, 2004 m. balandžio 1 d.
  22. „Teatro Lirico” spektakliuose pasirodantis lietuvių baritonas Vytautas Juozapaitis – praėjusių metų šėtoniškas, tamsių tonų Don Žuanas – tai pajėgus, įspūdingos sceninės išvaizdos dainininkas. „Traviatoje” Vasiljeva ir Juozapaitis sugebėjo sukurti tokią emocinę įtampą, kad tarp jų ėmė lakstyti kibirkštys: ji buvo labiau niuansuota nei įprastai nuolankia vaizduojama herojė, o jis labiau užjaučiantis nei tipiškas niekšas“[33] – Lloyd Schwartz, „Agonijos ir ekstazės”, leidinys „The Boston Phoenix“, 2004 m. balandžio 9 d.
  23. „Veriančių akių Don Žuanas, dainuojamas Vytauto Juozapaičio, buvo lyg grakštus, išbadėjęs grobuonis“[34] – Peter Palmer, „Paslaptis atskleista… tad nepraleiskite progos“, leidinys „Evening Post“, 2004 m. liepos 22 d.
  24. „Operoje „Don Žuanas” didžiausias krūvis tenka šelmiškam Vytauto Juozapaičio, vaidinančio pagrindinį vaidmenį, žavesiui. Tiesą sakant, jis toks dekadentiškai smagus ir charizmatiškas atlikėjas, kad, palyginus su juo, teisuoliškas pasidygėjimas tų, kuriems jis daro bloga, atrodo tiesiog davatkiškas”[35] – Nigel Powlson, „Sunku atsispirti svetimoteriautojo kerams”, leidinys „Derby Evening Telegraph“, 2004 m. liepos 23 d.
  25. „Šarpleso vaidmenį parengę abu mūsų baritonai – Vytautas Juozapaitis ir Dainius Stumbras privertė besididžiuojant pamiršti visas užsienietiškas žvaigždes. Jie skirtingi, bet jų abiejų dalyvavimas spektaklyje garantuoja kokybę ir malonumą. Malonumą girdėti Vytauto Juozapaičio jausmingąjį dainavimą ir daugybę niuansų bei atspalvių...“[36] – „Madam Baterflai: Meno beieškant“, leidinys „Muzikos barai“, 2005 m. balandis
  26. Vytauto Juozapaičio Šarplesas –- puikus amerikietis, gerai tinkantis šiam vaidmeniui. Gal tik tikėjausi kiek familiaresnės amerikietiškos šio personažo elgsenos vietoj prakilnių, iškilmingų vakarietiškų manierų. Tačiau emocinio pakilimo momentais, kulminacijose dramatizmu Juozapaitis nepralenkiamas. Pagaliau –- kerintis jo balso grožis, tembriniai niuansai"[37] - Jūratė Katinaitė, "Apie "Madam Baterflai" laukimą ir žiūrovų lūkesčius". "Literatūra ir menas" Nr. 3090. 2006 m. balandžio 7 d.
  27. „Padoraus ir sąžiningo konsulo paveikslą sukūrė Vytautas Juozapaitis. Jo Šarplesas viską pastebi, supranta ir jautriai reaguoja, be to, jis dar ir elegantiškas džentelmenas. Solistas savo partijai suteikė daug turtingų spalvų ir niuansų, jo replikos ir rečitatyvai buvo nuosekliai įprasminti. Tiesiog puikiai buvo atlikta laiško scena“[38] – Živilė Ramoškaitė, „Operos magija. „Madam Baterflai“ Nacionaliniame operos ir baleto teatre“, „7 meno dienos“ Nr. 703, 2006 m. balandžio 7 d.
  28. „Pilėnų” tekstas buvo kažkaip savas, sklandus ir prasmingas, kai solistai pasistengė jį tiksliai, aiškiai perteikti – tuo ypač pasižymėjo Vytautas Juozapaitis. Jis ne tik pažįstamas, bet ir labai mėgstamas (tą, atrodo, jautė ir jis pats). Sodriu baritono balsu, laisva laikysena, užtikrintu savo vaidmens (Ūdrio, Pilėnų karžygio) supratimu, V. Juozapaitis dar kartą nusipelnė publikos simpatijų, o kai pagaliau užtraukė populiariąją Ūdrio ariją – „Aš papuošiu žirgo galvą pinavijom...”, paskutiniam akordui nutilus, salė sugriaudėjo plojimais“[39] – Danutė Bindokienė, "Įspūdinga Lietuvių operos šventė". 2006 m. gegužės 9 d.
  29. „...mylimiausias Kauno publikos baritonas V. Juozapaitis žavėjo puikiu vokalu ir oria vaidyba“[40] – Eugenija Žakienė, „Lai gailisi tie, kas nematė“, „Nemunas“, 2006 m. gegužės 25 d.
  30. Juozapaitis labai lankstus, jis gali čia pat persikūnyti į begalę pavidalų ir kaip aktorius kuria spalvingus personažus"[41] - "Gintaras Sodeika: Vyro ir moters santykių trapumą „pastebi“ muzika". "Literatūra ir menas" Nr. 3107, 2006 m. rugsėjo mėn. 1 d.
  31. „Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistai J. Stupnianek ir V. Juozapaitis antrąją koncerto dalį papuošė skambiais balsais ir nuotaikingais aktoriniais atradimais (ypač žavusis Dono Žuano atlikėjas)“[42] – Eugenija Žakienė, "Orkestro koncertinio sezono pradžia". „Nemunas“, 2006 m. rugsėjo 28 d.
  32. „Jei būčiau moteris, pasakyčiau – gražus. O be juokų, jis – labai rimtas savo darbo specialistas. Labai džiaugiuosi, kad teko dirbti su tokiu žmogumi. Ne kiekvienam taip pasiseka gyvenime. Kaip klasikas klasiką suprantam – aišku, man iki tokio lygio kaip jo dar dirbti ir dirbti. Bet jis viską labai šiltai aiškindavo, be jokio pykčio. Aš suprasdavau, ko jis nori – tas yra svarbiausia tarp mokytojo ir mokinio. Menininkai labai greitai perpranta žmones. Ir jis apie mane staigiai viską pasakė asmeniškai – koks aš esu, ko man reikia, ko trūksta“ – tenoras Merūnas Vitulskis, LNK laida „Kelias į žvaigždes. Mokytojų turnyras“, 2007 m. sausis
  33. Vytautas Juozapaitis (atrodęs tarsi būtų nužengęs iš nebyliojo filmo „Nosferatu“) buvo labai fiziškas Rigoletas, sužavėjęs savo tamsiu, turtingu balso tembru ir sukrečiančia vaidmens charakteristika“[43] – „Pokyčių laikai“, „Balsas“, 2007 m. kovo 23 d.
  34. „Tai (opera „Lokys“ – past.) tarsi operinė istorijos apie vilkolakį versija – ko gero, toks įvardijimas geriausiai atspindi šia makabrišką ir keistai dėmesį prikaustančią pasaką, paremtą trumpu pasakojimu (kuris savo ruožtu išsivystė iš senos vietinės legendos) apie lietuvių grafą (tobulas, erotinio užtaiso kupinas „Rigolete“ sužibėjusio charizmatiškojo Vytauto Juozapaičio vaidmuo)“[44] – „Pokyčių laikai“, „Balsas“, 2007 m. kovo 23 d.
  35. Vytautas – tikras vyras, be to, labai charizmatiškas. Profesionalus solistas, puikiai atrodantis scenoje. Man labai patiko su juo bendrauti, nes jis inteligentiškas ir puikiai kalba angliškai“ – Izraelio operos solistė Limor Shapira, savaitraštis „TV gidas“, 2007 m. gegužės 30 d.
  36. „Išgirdau kitokį V. Juozapaitį. Tokio nepamatysi jokiame operos spektaklyje ar televizijos šou – be Figaro bravūros ar Ūdrio mosto. Jis dainavo itin susikaupęs, įsijautęs, bet gana objektyviai perteikdamas romantiškąją nelaimingos meilės esę. Toli gražu ne kiekvienas įžymus operos solistas gali didžiuotis turįs tokį sudėtingą ir intelektualų kamerinį repertuarą. Todėl šį, kamerinį V. Juozapaičio amplua, pasižymintį dainavimo kultūra, vadinčiau dar vienu meninės brandos ženklu“[45] – Laimutė Ligeikaitė, „Neapgaulingas koncertas“, „7 meno dienos“, 2007 m. birželio 29 d.
  37. V. Juozapaičio herojus (Eskamiljas), kaip visada, prikaustė dėmesį ir viešpatavo scenoje nuo pirmosios pasirodymo akimirkos“[46] – Gabija Svajonaitė, „Operų savaitė Kaune“, „7 meno dienos“ Nr. 926, 2009 m. vasario 5 d.
  38. „Per paskaitas apie gyvenimą dažnai pašnekame. Galiu pasakyti, kad dėstytojo paskaitos apima ne tik dainavimo pagrindų aiškinimąsi, jų supratimą ir mokymąsi. Dėstytojas kartu ir gyvenimo mokytojas. Juozapaitis yra tas žmogus, kuris į smegenų sistemą įdiegė supratimą. Jis visada klausia, ką darysiu po studijų. Jis paruošė mane ekstremaliam darbui, ekstremaliems įvykiams, kurie laukia išėjus į platųjį pasaulį. Aš ne pirmas, kuris tą sakau. Daugelis jo studentų tą sako: pabuvęs pas Juozapaitį – gali važiuoti į Iraką“[47] – dainininkas Vaidas Baumila, „Vaidas: pabuvęs pas Juozapaitį – gali važiuoti į Iraką“, „Alfa“, 2009 m. balandžio 6 d.
  39. Vytauto Juozapaičio Žoržas Žermonas taikliai derėjo prie „Traviatos“ koncepcijos tiek vaidybiniu, tiek muzikiniu aspektu“[48] – Rima Povilionienė, „Tarp modernumo ir tradicijų. Naujas Giuseppe Verdi operos „Traviata“ pastatymas LNOBT“, „7 meno dienos“ Nr. 19 (848), 2009 m. gegužės 15 d.
  40. Vytautas Juozapaitis – Žermonas (operoje „Traviata“ – past.) abu premjerinius vakarus buvo neabejotina žvaigždė. Publikos numylėtinis, sukeliantis ovacijas ir šūksnius „bravissimo“, buvo tikrai vertas tokių meilės bei pagarbos išraiškų. Galima kalbėti apie puikią vokalinę formą, aktorinę įtaigą, bet svarbiausia turbūt yra tai, jog žiūrėdamas į solistą nė kiek neabejoji, kad būtent šis pasirodymas (nesvarbu, ar tai premjera, ar eilinis spektaklis) jam yra be galo svarbus. Matai, kaip jis tiesiog brangina buvimą scenoje. Turbūt dėl to publika taip myli Juozapaitį“ – Beata Baublinskienė, „Žydėjimo metas“, mėnraštis „Bravissimo“, 2009 m. birželis
  41. „Nors pagrindinio vaidmens atlikėjo dramatiškai padainuota partija nekėlė abejonių, spektaklio (opera „Andrė Šenjė“ – past.) ašimi vis dėlto tapo V. Juozapaičio Žeraras. Mano nuomone, įspūdingiausiai sukurtas personažas ne tik šioje operoje, bet ir visame Kaune rodytų keturių operų cikle. Žeraro partija, regis, specialiai V. Juozapaičio baritonui parašyta. Vien ko verta solisto nepriekaištingai padainuota II veiksmo arija! Prie puikaus balso pridėkime neįtikimą energiją ir neginčijamą artistiškumą. V. Juozapaitis kuria personažą, paneigiantį teatro meno efemeriškumą, atvirkščiai, tarsi liudijantį jo ilgaamžiškumą, ilgai išliekantį atmintyje“ – Alina Ramanauskienė, „Operų ekspozicija su ryškiais personažais“, mėnraštis „Bravissimo“, 2009 m. birželis
  42. „Lietuvių“ puošmena tapo Vytautas Juozapaitis, ir vokalu, ir vaidyba tarsi augte suaugęs su savo Arnoldu. Vos pasirodęs scenoje, solistas įtikino, kad esame teatre, o ne bruzdančiame kieme“[49] – Asta Andrikonytė, „Režisierius lošė mirties kortomis“, „Lietuvos rytas“ („Mūzų malūnas“), 2009 m. birželio 29 d.
  43. „Vokalo prasme atrinkti tvirti balsai (operoje „Lietuviai“ – past.). Vytauto Juozapaičio kuriamas Arnoldas, kuris nuostabiu griausmingu legato atsisveikinimo romanse „O rimembranze“ (Prisiminimai) sulaukė publikos aplodismentų“[50] – Boris Kehrmann, „Daug skriaudos, daug paguodos“, Vokietijos operos leidinys „Opernwelt“, 2009 m. liepos mėn.
  44. Vytautas yra iš tų žmonių, kurie savyje turi viską: yra talentingas, turi gražų balsą, puikią išorę ir vidinę energiją, kuri traukia jo bendraminčius. Iš tiesų tai retai gyvenime, juo labiau meno pasaulyje, pasitaikantis atvejis, kad artistas būtų toks organiškas, atviras. Jo žinių troškimas, darbštumas, aktyvumas, noras būti tarp žmonių – labai geri bruožai. Man regis, ir jo studentams pasisekė, kad turi tokį pedagogą ir gali imti iš jo pavyzdį. Man, kaip scenos partnerei, su juo dirbti labai lengva, kaip paprastai būna su aukštą profesinį lygį pasiekusiais solistais. Vaidmeniui Vytautas atiduoda visą save, tai jaučiu scenoje, kai esu šalia“[51] – operos solistė Sigutė Stonytė, "Dėl ko nerimauja V.Juozapaitis?", "Respublika", 2010 m. balandžio 15 d.

Išnašos[redaguoti]

Oficialus Lietuvos Nacionalinio operos ir baleto teatro puslapis

Nuorodos[redaguoti]