Viktoras Franklis

Iš Wikiquote.

Viktor Emil Frankl (1905-1997) – austrų psichologas, psichiatras.

Viktoras Franklis (1965)

Sentencijos[keisti]

Apie gyvenimą[keisti]

  1. Gyventi – vadinasi, imtis atsakomybės teisingai atsakant į gyvenimo klausimus, vykdant jo keliamas užduotis, atliekant tai, ko iš mūsų reikalauja ši valanda.
  2. Juk gyvenimo prasmė vis kitokia priklausomai nuo žmogaus, nuo kiekvienos jo dienos ir valandos. Tad svarbu ne gyvenimo prasmė apskritai, o kurio nors asmens gyvenimo prasmė.
  3. Kiekvienas turi savo pašaukimą, savo misiją... Ir niekas už jį jos neatliks, o jo gyvenimo niekas nenugyvens. Kiekviena gyvenimo misija yra unikali, taip pat unikali ir galimybė ją įgyvendinti.
  4. Ne žmogus turi klausinėti gyvenimą, bet – nors tai ir paradoksalu – pats gyvenimas kelia jam klausimus ir reikalauja atsakyti.
  5. Svarbu ne tai, ko mes dar laukiame iš gyvenimo; daug svarbiau yra tai, ko gyvenimas laukia iš mūsų!
  6. Žmogus, suvokęs atsakomybę už laukiantį darbą ar laukiantį mylimą žmogų, niekada pats neišsižadės gyvenimo. Jis žino savo būties „kam?“ – todėl galės pakelti bemaž bet kokį „kaip“.

Apie kančią[keisti]

  1. Jei gyvenimas apskritai turi prasmę, prasmę privalo turėti ir kančia. Juk kančia irgi yra gyvenimo dalis – kaip likimas ir mirtis. Tik kančia ir mirtis paverčia žmogaus būtį visuma.
  2. Kartais kančia atlėgsta tą akimirką, kai jai randama prasmė, pavyzdžiui, pasiaukojimas.
  3. Priklausomai nuo to, ar žmogus išlieka tvirtas ir narsus, garbingas ir nesavanaudiškas, ar žūtbūtinėje kovoje dėl gyvasties pamiršta savo žmogišką kilmę ir galutinai pavirsta bandos gyvuliu, – priklausomai nuo to, jis arba realizuoja skaudžios padėties ir sunkaus likimo jam siūlomas vertybių galimybes, arba jas praranda; priklausomai nuo to, jis būna "vertas" savo kančios arba ne.
  4. Tuo, kaip žmogus pasitinka neišvengiamą likimą, o kartu su šiuo likimu ir jo skiriamą kančią, – kaip tik tuo atsiskleidžia daugybė galimybių prasmingai formuoti gyvenimą net sunkiausiomis aplinkybėmis, net paskutinę gyvenimo minutę.

Apie meilę[keisti]

  1. Mane nusmelkia mintis, kad pirmąsyk gyvenime patiriu, jog tiesa yra tai, ką tokia daugybė mąstytojų skelbė kaip savo gyvenimo išminties galutinę išvadą ir ką apdainavo tokia daugybė poetų; tiesa yra tai, kad meilė yra galutinė ir didžiausia aukštuma, kurion pakilti geba žmogaus būtis.
  2. Meilė yra vienintelis būdas suprasti slapčiausią kito žmogaus esmę.
  3. Meilė leidžia išgyventi kitą, kaip pasaulį savyje, taip išplėsdama ir mūsų pasaulį.
  4. Seksas veikiau yra išraiška to maksimalaus bendrumo, kuris vadinamas meile.
  5. Užtat žinau – dabar sužinojau, – kad meilei ne itin svarbu kūniška žmogaus egzistencija, kad jai be galo svarbu giliausia dvasinė mylimo žmogaus esmė...

Apie žmogų[keisti]

  1. Juk žmogus apskritai tegali egzistuoti žvelgdamas į ateitį.
  2. Kai kurie mūsų draugai elgėsi kaip gyvuliai, o kiti buvo tarsi šventieji. Žmogus turi savyje abi šias galimybes; kuri atsiskleis, priklauso nuo jo sprendimų, bet ne nuo sąlygų.
  3. Tad kas yra žmogus? Žmogus tai būtybė, visada nusprendžianti, kas ji yra.
  4. Visa tai liudija, kad žemėje tėra dvi ir tik dvi žmonių „rasės“: padorių žmonių „rasė“ ir – nepadorių. Visur išplitusios abi „rasės“, jos prasiskverbia į kiekvieną grupę; nė vienos grupės nesudaro vien tik padorūs ar vien tik nepadorūs žmonės, šia prasme nė viena grupė nėra „rasiškai gryna“ ... – „Žmogus ieško prasmės“.
  5. Žmogui (...) galima atimti viską, tik ne paskutinę žmogišką laisvę priimti vienokią ar kitokią nuostatą į duotąsias aplinkybes.
  6. Žmogus neturėtų laukti, kol kas jam pasakys, kokia jo gyvenimo prasmė, nes į šį klausimą atsakyti gali tik jis pats. Užduoda šį klausimą gyvenimas, ir žmogus atsako savo gyvenimu, kai yra už jį atsakingas.

Kitos[keisti]

  1. Aišku, pasitaiko momentų, kuomet ir būtina, ir įmanoma atsiriboti nuo masės. Juk žinoma, kad nuolat būnant kartu likimo draugų minioje, kartu atliekant kiekvieną banaliausią kasdienybės veiksmą, dažnai apima nenugalimas troškimas nors trumpam ištrūkti iš šios priverstinės bendrijos. Apima nenumaldomas ilgesys, noras pabūti vienam su savo mintimis, noras pajusti bent trupinėlį vienatvės.
  2. Būk savo norų ponas ir savo sąžinės vergas.
  3. Juk gerai žinoma, kad humoras labiau nei kas kitas žmogaus būtyje leidžia atsiriboti nuo aplinkybių, pakilti virš jų, tegul, kaip sakyta, trumpam.
  4. Kaip dažnai tai būna tik griuvėsiai, kurie pakelia žvilgsnį į dangų.
  5. Nenormaliai reaguoti į nenormalią padėtį yra normalu.
  6. Niekas neturi teisės elgtis neteisingai, net ir tas, kuris pats neteisybę patyrė.
  7. Pasaulio būklė yra prasta, bet viskas dar pablogės, jei kiekvienas iš mūsų nepadarys geriausia, ką gali.
  8. Sėkmės trūkumas niekada nereiškia prasmės praradimo.
  9. Spręsti apie žmogaus gyvenimo prasmę neįmanoma iš jo trukmės. Juk skaitomą biografiją irgi vertiname ne pagal jos "ilgį", knygos puslapių skaičių, o pagal turiningumą.
  10. Sunkiausiai nugalima yra žmogaus teisė bet kokiomis sąlygomis pasirinkti savo dvasinę nuostatą.
  11. Tegu tas iš jūsų, kuris neturi neurotinių požymių, pirmas meta į mane akmenį, ar jis būtų teologas, ar psichiatras.
  12. Vertybių mes negalime išmokti – vertybes turime užgyventi.

Nuorodos[keisti]

Wikipedia
Wikipedia
Puslapis Vikipedijoje, laisvojoje enciklopedijoje –