Hermanas Hesė

Iš Wikiquote.
Hermanas Hesė (1927)

Hermanas Hesė (vok. Hermann Hesse, (1877-1962) – vokiečių poetas, rašytojas, dailininkas, Nobelio premijos laureatas (1946).

Sentencijos ir aforizmai[keisti]

Apie išmintį[keisti]

  1. Keista, tačiau paprasta visų laikų gyvenimo išminties paslaptis: kiekvienas mažiausias nesavanaudiškas atsidavimas, kiekviena atjauta, kiekviena meilė mus praturtina, o kiekviena pastanga įgyti nuosavybę ir galią iš mūsų atima jėgas bei skurdina. Tai žinojo ir mokė indai, paskui išmintingieji graikai, dar vėliau Jėzus, o tada dar tūkstančiai išminčių ir poetų, kurių darbai pergyveno laiką, o jų laikmečio turtuoliai ir karaliai pradingo, ir niekas nieko apie juos nežino.
  2. Tie dalykai, kurie yra vieno žmogaus lobis ir išmintis, kitam visada nuskamba kaip kvailas pokštas.
  3. Žinias galima perduoti, bet išminties – ne.

Apie laimę[keisti]

  1. Gali užeiti siaubo ir sunkiausių negandų laikai. Bet jei ir tarp negandų dar gali būti kokia laimė, tai vien dvasinė laimė, nukreipta arba į praeitį – gelbėti būtųjų laikų kultūrą, arba į ateitį – atstovauti giedrai ir žvaliai dvasiai tokiais laikais, kurie šiaip galėtų visiškai atsidurti medžiagos valdžioje. – „Stiklo karoliukų žaidimas“.
  2. Jei galime žmogų padaryti laimingesnį ir linksmesnį, nepaisydami nieko turėtume taip ir elgtis.
  3. Laimę gali turėti tik tol, kol jos nematai.
  4. Laimė yra meilė, niekas kitas. Kas gali mylėti, tas yra laimingas.

Apie meilę[keisti]

  1. Blogis visada atsiranda ten, kur nepakanka meilės.
  2. Meilę galima iškaulyti, nupirkti, gauti dovanų, atrasti gatvėje, bet jėga jos išplėšti negalima.
  3. Meilė neturi prašyti, neturi ir reikalauti. Meilė privalo turėti tiek galios, kad imtų savimi pasikliauti. Tada ji bus nebe traukiama, o pati trauks.
  4. Švelnumas stipresnis už jėgą, vanduo stipresnis už uolą, meilė stipresnė už prievartą.
  5. Visa, kam mes skiriame meilę, yra mūsų pervertinama ir todėl kartais sukelia priešgyniavimą ir kritiką, nes gyva ir vertinga yra tik meilė, o ne objektas, su kuriuo ją siejame.
  6. Viską pasaulyje galima pamėgdžioti ir suklastoti, tik ne meilę: meilės neįmanoma pavogti, pamėgdžioti, ji gyvena tik toje širdyje, kuri moka visa atsiduoti. Tai yra kiekvieno meno šaltinis.

Apie žmogų[keisti]

  1. Joks žmogus negali kitame įžvelgti ir suprasti to, ko pats nėra patyręs.
  2. Kiekvienas iš mūsų – tik žmogus, tik bandymas, tik keleivis. Bet jis turi keliauti ten, kur slypi tobulybė, jis turi veržtis į centrą, o ne į periferiją.
  3. Kiekvienas žmogus jam tekusias kančias laiko didžiausiomis.
  4. Kiekvienas žmogus, su kuriuo mes netinkamai elgiamės, yra mūsų užgesinta žvaigždė.
  5. Savo jausmus, savo poelgių „svarbą” ir pasekmes aiškiai suvokia tik geri, aprūpinti žmonės, tikintys gyvenimu ir nežengiantys žingsnio, kuriam ir rytoj, ir poryt negalėtų pritarti. Aš neturiu laimės būti vienas iš tokių, aš jaučiu ir elgiuosi kaip žmogus, kuris netiki rytdiena ir kiekvieną dieną laiko paskutine.
  6. Žmogus turi vienintelį tikrą pašaukimą – atrasti kelią į save… Jo gyvenimo tikslas atskleisti iš aukščiau siųstą likimą ir jį iki galo bei tvirtai išgyventi savyje. Visa kita tėra tariama būtis, bandymas išsisukti, pataikavimas masių idealams, prisitaikymas ir savosios esaties baimė.
  7. Žmonės su drąsa ir charakteriu visada atrodo grėsmingi kitiems.

Kitos[keisti]

  1. Aforizmas yra kaip brangakmenis, kuris įgauna vertę dėl savo retumo ir yra malonus mažomis porcijomis.
  2. Bendraujant su psichiškai nesveiku geriausia apsimesti sveikam.
  3. „Daugiau niekados!“ – įsakmiai tvirtino valia. „Rytoj vėl!“ – kūkčiodama meldė širdis. – „Narcizas ir Auksaburnis“
  4. Dvasia gera ir tauri tol, kol ji paklūsta tiesai. – „Stiklo karoliukų žaidimas“.
  5. Išreikštos mintys visados yra negyvos.
  6. Jaunystė ima dvejoti, atsilieka, nulenkia galvą ir nebenori eiti su manimi.
  7. Jei jūs nekenčiate asmens, jūs neapkenčiate kažko jame, kai yra jame kažkas savarankiško. Kas nėra nesavarankiška netrukdo mums.
  8. Jei sunyksta muzika, tai tikras ženklas, kad smunka valdžia ir valstybė. – „Stiklo karoliukų žaidimas“.
  9. Kai dingsta kas nors brangaus ir nepakeičiamo, jaučiamės lyg pabudę iš sapno.
  10. Kai kas save laiko tobulu vien todėl, kad kelia sau mažesnius reikalavimus.
  11. Karus sukelia žmonės, kurie abejingi kitų gyvybei. Jie savo karus sukelia pasinaudodami svetimu turtu, svetimu krauju ir gyvybe, o ką mes apie tai manome ir kiek iškenčiame – jiems vis tiek.
  12. Ką laikai teisinga, tą ir turi daryti.
  13. Lavinimasis padeda mums įprasminti savo gyvenimą, išsiaiškinti praeitį ir be baimės sutikti ateitį.
  14. ...mes turime išklampoti tiek purvo ir absurdo, kad pareitume namo! Ir mes nieko neturime, kas mus vestų, vienintelis mūsų vedlys – namų ilgesys.
  15. Nepavojingais keliais siunčiami tik silpnieji.
  16. Net ir prasčiausių eilėraščių rašymas džiugina labiau negu gražiausių skaitymas.
  17. Pražūtis – tai kažkas, kas jau neegzistuoja. Kad galėtum nugrimzti į pražūtį ir pakilti į viršų, turėtų būti apačia ir viršus. Bet nėra nei apačios, nei viršaus, tai egzistuoja vien žmogaus smegenyse – iliuzijų tėvynėje. Visi kontrastai yra iliuzija : balta ir juoda – iliuzija, mirtis ir gyvenimas – iliuzija, gėris ir blogis – iliuzija. Tereikia vienos valandos, vieną liepsningą valandą sukąsti dantis, ir iliuzijų karalija bus įveikta.
  18. Skaitymas be meilės, žinios be pagarbos, išsilavinimas be atsidavimo yra viena sunkiausių nuodėmių dvasiai.
  19. Švelniai liesti ir tausoti kitą gali tik tas, kuriam pačiam reikia švelnaus prisilietimo.
  20. Tikras lavinimasis nenukreiptas į kokį nors tikslą, jis, kaip ir kiekvienas siekimas tobulėti, pats savaime turi prasmę.
  21. Verčiamam ir gera daryti nedera.
  22. Viskas sugrįžta, kas ne iki galo iškentėta ir išspręsta.

Nuorodos[keisti]

Wikipedia
Wikipedia
Puslapis Vikipedijoje, laisvojoje enciklopedijoje –