Antonas Čechovas

Iš Wikiquote.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Antonas Čechovas (rus.Антон Павлович Чехов (1860-1904) – rusų rašytojas.

Antonas Čechovas

Sentencijos[redaguoti]

Apie gyvenimą[redaguoti]

  1. Didžiausias gyvenimo džiaugsmas – jausti, kad esi reikalingas ir artimas žmonėms.
  2. Dykas gyvenimas negali būti tyras.
  3. Gyvenimas kasdien darosi vis sudėtingesnis ir eina kažkur savaime, o žmonės – pastebimai kvailėja, ir vis daugiau jų lieka nuošalyje nuo gyvenimo.
  4. Gyvenimas, patikėk, teka savo vaga, ir kiekvienas groja savo dūdelę, kas jam skirta.
  5. Kuo labiau žmogus protiškai ir doroviškai išlavėjęs, tuo jis laisvesnis, tuo daugiau pasitenkinimo teikia jam gyvenimas.
  6. Mirtis baisi, bet dar baisiau būtų suvokti, kad gyvensi amžinai ir niekada nemirsi.

Apie žmogų[redaguoti]

  1. Apie žmones sprendžiama iš jų poelgių.
  2. Geram žmogui būna gėda net prieš šunį.
  3. Išauklėti žmonės gerbia kito žmogaus asmenybę, todėl visuomet esti atlaidūs, malonūs, mandagūs, sukalbami. Jie ne plepiai ir nelenda su savo atlapaširdiškumu, kai jų neklausia.
  4. Išsiauklėję žmonės gerbia kitų nuomonę, todėl jie visad atlaidūs, švelnūs, mandagūs.
  5. Žmogaus geluonis baisesnis už gyvatės.
  6. Žmoguje viskas turi būti gražu: ir veidas, ir drabužiai, ir siela, ir mintys.
  7. Žmogus yra tai, kuo jis tiki.

Kitos[redaguoti]

  1. Degtinė balta, bet dažo nosį raudonai ir juodina reputaciją.
  2. Džiaugsmas tai medis, ir kaip gaila, kad kiekvieno džiaugsmo šaknys tai liūdesys.
  3. Galvojam: valdant naujam carui, bus geriau, o po dviejų šimtų metų – dar geriau, ir niekas nesirūpina, kad tas geriau prasidėtų rytoj.
  4. Garbės negalima atimti, ją galima prarasti.
  5. Geras išsiauklėjimas – tai ne tai, kad pats neglamžysi staltiesės, o tai, kad nepastebėsi taip elgiantis kito.
  6. Gydytojo profesija – tai žygdarbis, ji reikalauja pasiaukojimo.
  7. Gražu, kas slapta.
  8. Jei bijote vienatvės, neveskite.
  9. Jei nori turėti mažai laiko, nieko nedaryk.
  10. Kai myli, tokį turtą atskleidi savyje, tiek švelnumo, meilumo, net nesitiki, kad taip moki mylėti.
  11. Kas negali įveikti švelnumu, tas neįveiks ir griežtumu.
  12. Kiekvienas mūsų turi tiek sraigtų, ratų ir vožtuvų, kad negalime spręsti apie vienas kitą iš pirmo įspūdžio ar iš dviejų trijų išorinių požymių.
  13. Meilė parodo žmogui, koks jis turėtų būti.
  14. Meno kūrinys būtinai turi išreikšti kokią nors didžią mintį. Nuostabu tik tai, kas rimta.
  15. Mes įpratome gyventi viltimis, kad bus geras oras, derlius, malonus romanas, viltimis praturtėti arba gauti policmeisterio vietą, o štai vilčių pasidaryti protingesniam tarp žmonių aš nepastebėjau.
  16. Moterys be vyrų draugijos vysta, o vyrai be moterų – kvailėja.
  17. Nenurimkite, nesileiskite užmigdomi! Kol jauni, stiprūs, žvalūs, nepaliaukite daryti gera.
  18. Nepasakok man, kad šviečia mėnulis – parodyk kaip stiklo šukėje atsispindi šviesos spindulys.
  19. Nėra tokio pirmadienio, kuris neužleistų vietos antradieniui.
  20. Niekada ne per anksti savęs paklausti: darbu aš užsiėmęs ar niekais?
  21. Pasišventėliai reikalingi kaip saulė. Tai poetiškiausias ir optimistiškiausias visuomenės elementas, – jis žadina, guodžia, taurina. Jų asmuo – tai gyvas dokumentas, rodantis visuomenei, kad, be žmonių, kurie ginčijasi dėl optimizmo ir pesimizmo, iš nuobodulio rašo prastas apysakas, nereikalingus projektus ir pigias disertacijas, ištvirkauja neigdami gyvenimą ir meluoja dėl duonos kąsnio, yra dar kitokios prigimties žmonių, pajėgių atlikti žygdarbį, kupinų tikėjimo ir aiškiai suvokiančių tikslą.
  22. Skirtumas tarp vyro ir moters: sendama moteris vis labiau pasineria į bobiškus reikalus, o sendamas vyras vis labiau tolsta nuo bobiškų reikalų.
  23. Tikras rašytojas – tai tas pats, kas senovės pranašas: jis regi aiškiau negu paprasti žmonės.
  24. Troškimas tarnauti visuotinei gerovei turi būti sielos poreikis, asmeninės laimės sąlyga.
  25. Viską moka ir išmano tik kvailiai ir apgavikai.

Nuorodos[redaguoti]