Anatolis Fransas

Iš Wikiquote.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Anatole France (Tikr. Anatolis Fransua Tibo. 1844-1924) – prancūzų rašytojas, Nobelio literatūros premijos laureatas (1921).

Anatolis Fransas

Sentencijos[redaguoti]

Apie darbą[redaguoti]

  1. Darbas – geriausias vaistas, dorovinis ir estetinis.
  2. Vienintelė tikra vertybė – žmogaus darbas.
  3. Žmogus pailsi nuo vieno darbo tik tada, kai pradeda kitą.

Apie gyvenimą[redaguoti]

  1. Gyvenimas trumpas, bet žmogus jį iš naujo gyvena savo vaikuose.
  2. Gyventi – reiškia veikti.
  3. Gyventi – vadinasi, keistis, ir mūsų minčių, užfiksuotų plunksna, pomirtinis gyvenimas paklūsta tiems patiems įstatymams: jos toliau gyvena tik nuolat keisdamosi ir tapdamos vis nepanašesnėmis į tas, kokios jos buvo, kai atsirado pasaulyje, gimusios mūsų sieloje.
  4. Trokšti mirties, kai gali gyventi, taip pat silpnadvasiška kaip gailėtis gyvenimo atėjus laikui mirti.
  5. Vidutinybė, neišmananti, ką daryti su savo gyvenimu, nori dar vieno amžino gyvenimo.

Apie grožį[redaguoti]

  1. Savo meile suteikiame daiktams grožio.
  2. Ugdykitės stiprias aistras ir tobulėkite kartu su jomis. O kai vėliau palenksite savo aistras, jų jėga taps jūsų jėga, jų didybė – jūsų grožiu. Aistros – žmogaus dvasinis turtas.
  3. Visi mes, dideli ir maži, kuklūs ir išdidūs, turime grožio instinktą, potraukį prie to, kas išplitę pasaulyje, sudaro būties žavesį.

Apie kančią[redaguoti]

  1. Kentėti išmintinga tik siekiant gėrio.
  2. Mokėkite kentėti. Kas kenčia mokėdamas, kenčia mažiau.
  3. Nemanau, kad pasaulyje esama niekingesnės kančiospavyduliavimą, pripildantį sielą pasibjaurėtinų vaizdų.

Apie knygas[redaguoti]

  1. Meilė knygai tikrai pagirtina. Iš bibliofilų juokiamasi, galbūt jie ir iš tiesų duoda pretekstą juokams: tokia visų įsimylėjėlių dalia. Nors veikiau jiems derėtų pavydėti...
  2. Mes gyvename per daug panirę į knygas ir per mažai į gamtą.
  3. Skaitantieji pernelyg daug knygų panašūs į opiumo rūkytojus. Jie gyvena sapne. Rafinuoti nuodai, įsismelkę į jų smegenis, padaro jas nejautrias realiam pasauliui.
  4. Vertingiausios, mano manymu, tos knygos, kurios teikia minčiai daugiausia ir įvairiausio peno.

Apie meilę[redaguoti]

  1. Be tikros meilės žmonijai nėra tikros meilės tėvynei.
  2. Jauni žmonės žavisi ir myli kaip tik taip, kaip reikia žavėtis ir mylėti, tai yra be saiko.
  3. Mylėti – tai suprasti.
  4. Žmogus jaučia amžiną, jį taurinantį poreikį mylėti.

Apie mintis[redaguoti]

  1. Iš tikro visi be išimties kitų mintyse randame tik savo minčių.
  2. Kaip smagu mėgautis protu sugautais keliais minties spinduliais ar jų pluoštu ir šio nekalto malonumo negadinti bjauriu pomėgiu viską sisteminti, apsvarstyti.
  3. Rečiausiai pasitaikanti narsaminties narsa.

Apie mokslininkus[redaguoti]

  1. Gana dažnas mokslininkas skiriasi nuo normalaus mirtingojo sugebėjimu žavėtis ištęstomis ir sudėtingomis klaidingomis nuomonėmis.
  2. Mokslininkas jau ankstyvoje jaunystėje turi susitaikyti su mintimi, kad apie pasaulį jam lemta žinoti labai nedaug.
  3. Nemanykite esą nekviesti svečiai išminčių puotoje. Sėskitės į jums skirtą vietą. Ir tuomet, susidūręs akis į akį su nuostabiais visų laikų ir tautų poetų, mokslininkų, artistų bei istorikų kūriniais, įvertinsite savo sugebėjimus, ir jums atsivers nauji platūs, neregėti horizontai.
  4. Smalsumas ugdo mokslininkus ir poetus.
  5. Tikras mokslininkas negali būti nekuklus, kuo daugiau jis padarė, tuo jam aiškiau, kaip daug liko padaryti.

Apie protą[redaguoti]

  1. Be tinkamos proto kultūros negali būti ir subtilių jausmų.
  2. Daugumai žmonių prigimta svarstyti protingai, o elgtis absurdiškai.
  3. Širdis gali suteikti proto, bet protas negali suteikti širdies.

Apie svajones[redaguoti]

  1. Jei sugriautume visų žmonių svajones ir iliuzijas, pasaulis prarastų savo formas ir spalvas, o mes amžiams liktume buki ir kvaili.
  2. Labai išmintinga išlaikyti polinkį svajoti. Svajonės suteikia pasauliui įdomumą ir prasmę. Nuoseklios ir protingos svajonės tampa dar gražesnės, kai kuria realų pasaulį pagal savo paveikslą ir panašumą.
  3. Svajonė galingesnė už realybę. Ar gali būti kitaip, jei ji pati – iškilniausia realybė? Ji esamiausia siela.

Apie žmogų[redaguoti]

  1. Kai žmonės atsisakys nugalėti vienas kitą, jie išmoks pagaliau nugalėti save pačius. Ir tai – pats kilniausias didvyriškumas, kokį jie gali atlikti, pats didingiausias jų vyriškumo ir dvasinio taurumo pasireiškimas.
  2. Žmogus yra beribis: jis didelis kaip pasaulis, nes jame – visas pasaulis.
  3. Žmogus turi reikšmės visuomenei tik tiek, kiek jai tarnauja.
  4. Žmonės, kurie rūpinasi žmonijos laime, aplinkinius priverčia pasijusti labai nelaimingais.

Apie žodį[redaguoti]

  1. Nėra nieko galingesnio už žodį. Tvirtų argumentų ir taurių minčių gretų neįmanoma pralaužti. Žodis kerta nuožmiuosius ir griauna tvirtoves. Tai nematomas ginklas. Be jo pasaulį valdytų šiurkšti jėga.
  2. Nėra stipresnės magijosžodžių magiją.
  3. Nuostabi tiesa virsta tuščiais žodžiais, jei ji primetama.

Kitos[redaguoti]

  1. Aistrosramybės priešai, bet be jų nebūtų nei menų, nei mokslų, ir visi nuogi snaustų ant savos mėšlo krūvos.
  2. Aš tikiu, kad tautos ateity susivienys, ir kviečiu jas vienytis.
  3. Auklėjimas, neugdantis troškimų, tvirkina sielą. Auklėtojas turi mokyti trokšti.
  4. Be tam tikro mąstymo kultūros negali būti subtilių jausmų.
  5. Didžiausia klasikinių kūrinių vertybė ta, kad jie įkvepia išmintingiems pašnekesiams, rimtiems ir nuoširdiems pokalbiams, apmąstymams.
  6. Geriau suprasti mažai, negu suprasti blogai.
  7. Įkvėpkite neapykantos prieš neapykantą.
  8. Jie atsibeldė vargo vežimu iš nerūpestingumo šalies.
  9. Juokas yra žmogiškesnis dalykas už pyktį.
  10. Kai bus teisingi įstatymai, bus teisingi ir žmonės.
  11. Kai laivas nepaklūsta vairui, jis paklūsta povandeninėms uoloms.
  12. Kaip nustatyti, kur baigiasi nauda ir prasideda malonumas. Gal dainos nereikia? Bet juk „Marseljetė“ ir „Karmanjolė“ šlavė karalių ir imperatorių armijas.
  13. Kuo ilgiau gyvenu, tuo man aiškiau, kad gražu tik tai, ką nesunku suprasti.
  14. Laikas visada gerbs ir palaikys tai, kas tvirta, bet pavers dulkėmis tai, kas netvirta.
  15. Meno kūriniams vertinti mes niekada neturėsime nieko, išskyrus jausmą ir protą, o tai patys netiksliausi pasaulyje instrumentai.
  16. Mes linkę tikėti tuo, kas pasakyta, ypač kai tai pasakyta gražiai.
  17. Moteris – didžioji vyro auklėtoja.
  18. Mums neskirta būti dabarties teisėjais.
  19. Nekaltybė bijo visko, o dorybė nebijo nieko.
  20. Nelaimingas tas, kuriame nėra nė trupinėlio Don Kichoto.
  21. Neverta gailėtis praeities nei skųstis varginančiomis permainomis, nes permaina yra svarbiausia gyvenimo sąlyga.
  22. Nėra įsivaizduojamų nelaimių. Visos nelaimės realios, jei išgyvenamos, įsivaizduojamas skausmas, tai tikras skausmas.
  23. Norint suvirškinti žinias, reikia jas ryti su apetitu.
  24. Paprastas stilius panašus į ryškią šviesą. Jis sudėtingas, bet to neįmanoma pastebėti.
  25. Pasakojamajai istorijai visada trūksta tikslumo, bet ji yra portretas, o statistinė istorija visada tėra mechaninis antspaudas.
  26. Poelgių visuma, jų svoris, jų suderinamumas nusako žmogiškosios būtybės vertingumą.
  27. Progresas galų gale sušvelnins papročius: gudobelės, kuri persodinta iš sausos dirvos į riebią, dygliai virsta žiedais.
  28. Reikalingi buvo Bordžijos, kad parodytų, kas yra žvėris žmoguje, kai jis esti stiprus ir nežabotas.
  29. Saiko jausmas mene – tai viskas.
  30. Senatvės sunkumai – tie patys gyvenimo sunkumai, tik didesni.
  31. Taurių manierų išmokstama iš pavyzdžių.
  32. Tiesos įtikinimo galia tokia, kokios neturi nei klaidos, nei melas.
  33. Tik moterys ir gydytojai žino, koks reikalingas ir naudingas žmonėms melas.
  34. Vaizduotė daro žmogų jautriu menininku, o vyriškumas – didvyriu.
  35. Viskam reikia saiko, net kuklumui.
  36. Žmogaus mąstymui ypatingą žavesį teikia nerimas. Protas, kuriam svetimas nerimas, sukelia mano pyktį ir apmaudą.
  37. Žmonių gyvenseną rodo poelgiai, o ne idėjos.